Atsiskyrėlis kritikavo vienuolius, kad per daug rūpinasi darbu. Vienuolių vyresnysis, neduodamas jam maisto, paaiškino, kad darbas reikalingas, ir net Marija negalėtų būti prie Kristaus kojų be darbščiosios Mortos.

Senaisiais laikais vienas atsiskyrėlis nuėjo į vienuolyną, kur visi vienuoliai turėjo savo rankomis užsidirbti maistą. Tai matydamas, svečias tarė: „Jūs per daug rūpinatės netvariuoju maistu. Atminkite, kad Išganytojas pagyrė Mariją ir pabarė Mortą.“ Nieko į tai neatsakydamas, vienuolių vyresnysis padavė svečiui tikybinio turinio knygą ir nuvedė jį į atskirą celę. Atėjus pietų laikui, atsiskyrėlis laukia, kad kas pašauktų jį valgyti. Laukia ir nekantrauja. Artinasi ir vakaras. Nebeištveria ir eina pasiklausti, kodėl jo niekas nešaukia valgyti. „Ar čia vienuoliai nevalgę gyvena?“ — „Jie jau seniai papietavo.“ — „Tai kodėl manęs nepakvietė?“ — „Tai įvyko dėl to, kad tu geriau išsirinkai Marijos dalį ir rūpestį kasdienine duona laikai nereikalingu.“ Atsiskyrėliui išeinant, vienuolių vyresnysis tarė: „Jeigu Marija nebūtų turėjusi darbščiosios Mortos, tai ji nebūtų galėjusi nė sėdėti prie Kristaus kojų.“ — Kristus pasmerkė ne darbą, bet perdėtą prie jo prisirišimą.