Keliauninkas, skųsdamasis savo kryžiaus sunkumu, sapnavo, kad Jėzus leido jam pasirinkti kitą kryžių. Urve, pilname kryžių, jis nerado lengvesnio ir suprato, kad jo kryžius, kurio norėjo atsikratyti, buvo jam skirtas ir tinkamiausias.

Duobėtu keliu, kai spirginte spirgino saulės spinduliai, ėjo vienas keleivis, nešdamas savo gyvenimo kryžių. Atėjo vakaras. Jisai nuilsęs sustojo ir ėmė mąstyti: „Ai, koks sunkus tas mano kryžius, kurį Dievas paskyrė man!.. Mano Dieve, ar negalėtum man jį pakeisti? Ar negalėtum duoti kitą kryžių, lengvesnį už šitą?..“ Buvo labai nuvargęs iš savo kelionės, tai atsigulė ir tuojau užmigo. Tada pasijuto esąs kažkokioje be galo šviesioje vietoje. Prisiartino prie jo V. Jėzus ir tarė jam maloniai: „Ar norėtum gauti kitą kryžių vietoj savojo?“ — „Taip, Viešpatie,“ atsakė keleivis. — „Mano sūnau“, tarė V. Jėzus, „eik šen, paskui mane.“ Keleivis pamatė didžiausią kalne urvą. Tada Viešpats kreipėsi į jį, sakydamas: „Žiūrėk, čia sukrauti visi kryžiai, per kuriuos mano gailestingumas atidaro žmonėms dangaus vartus; palik tą kryžių pas urvo angą ir eik pasirinkti sau kitą, kurį rasi tinkamiausią.“ Keleivis įėjo į vidų ir net nusigando, kai pamatė krūvų krūvas kryžių, kuriuos žmonės nešiojo nuo pasaulio pradžios ir kuriuos nešios iki pasaulio pabaigos. Čia gulėjo sąžinės graužimų kryžius, ten pavydo, nedėkingumo, šeimyninių nesantaikų kryžiai, o ten vėl ligos, pabėgimo, šmeižto, klastos, brangaus asmens kančių, žemės ūkio krizės kryžiai… Apžiūrėdamas juos paeiliui vis kartojo: „Ne ir ne, netinka nė vienas man… Mano Dieve, ar būtinai turiu sau išsirinkti?“ — „Kas neneša kryžiaus čia ant žemės, negaus garbės vainiko,“ atsakė jam V. Jėzus. Keleivis vėl ėmė peržiūrinėti kryžius ir ieškoti sau tinkamo. Bet neradęs tokio, liūdnai nuleido galvą. Tada užgirdo malonų V. Jėzaus balsą: „Pažvelk šičia!“ Ir parodė pas urvo angą gulintį kryžių. Vos keleivis pažvelgė į jį, pati kryžiaus išvaizda patiko jam. Priėjęs kilstelėjo kryžių ir nudžiugęs tarė: „Turbūt šitą pakelsiu!.. Viešpatie, ar leisi man paimti jį?..“ — „Imk“, atsakė V. Jėzus. Keleivis ištiesė rankas ir staiga suriko. Tai buvo jo paties kryžius, kurį Viešpats jam buvo paskyręs, o kuriuo jisai norėjo nusikratyti, lyg būtų per sunkus jam…