Jaunikaitis, norėdamas išmokti amato, nuolat keitė profesijas, nes kiekvienoje rasdavo sunkumų. Tėvas paaiškino, kad sunkumai yra visur, ir juos reikia mokėti ištverti.

Vienas tėvas norėjo išmokyti savo sūnų kokio nors amato. Sūnus išsirinko daržininkystę. Kiek padirbęs pas daržininką, grįžta sūnus pas tėvą ir sako: „Šis amatas man nepatinka. Čia reikia nuolat lankstytis, gerti dulkes. Aš geriau būsiu medžiotoju, nes čia ir oras visada grynas ir nereikia lankstytis – pusiaujo neskauda.“ Leidžia tėvas sūnų mokytis medžioti. Po kiek laiko grįžta sūnus pas tėvą ir pasisako, kad medžiotojai turi dažnai vaikščioti po drėgnas vietas – tai kenkia sveikatai. Ir pasižada sūnus būti žveju. Bet šis amatas jam dar greičiau nusibosta. Pagaliau jaunikaitis eina mokytis virėju. Kiek pabuvęs, jis grįžta pas tėvą ir sako: „Virėju nebūsiu, nes nepakenčiu ugnies ir nuolatinių garų.“ Tada tėvas sako sūnui: „Sunkumų tu rasi kiekviename darbe, nes tai yra pirmųjų tėvų palikimas. Mokykis juos pakęsti, ir tada visi amatai bus tau nesunkūs.“