Tomas Edvardas nuo mažens turėjo didelį polinkį tyrinėti gyvūnus, nepaisant tėvų ir mokytojų pastangų jį pakeisti. Nors neturėjo formalaus išsilavinimo, jis sunkiai dirbo ir savarankiškai mokėsi, tapdamas žinomu gamtininku.

Aberdeno Tamošius Edvardas už norą eiti savo keliu užmokėjo tokiu paklydimu, jog tėvas, motina ir kaimynai liovėsi jo ieškoję, kol vienas iš jų pažvelgė į tvartą. Ten gulėjo užmigęs pabėgėlis šalia jaunų paršiukų, tarp jų ir laukinės motinos, ir niekas nedrįso įeiti į tvartą. Turėjo polinkį į keliones po platųjį pasaulį ir beveik kiekvieną dieną parsinešdavo neapsakomą turtą: mažų rupūžiukių, sliekų, varlių, vėžių, pelių, žiurkių, vorų, blakių. Paleisdavo visus juos ir su dideliu džiaugsmu žiūrėdavo, kaip bėgioja po gryčią, nors namiškiams tai įvarydavo baimės. Barniai ir pabaudos, rodėsi, dar labiau skatino jį rinkti įvairius gyvulius. Vieną kartą motina, norėdama, kad jis neišeitų iš namų, pririšo jį prie stalo kojos; bet jis prisitraukė stalą prie ugnies, perdegino virvę ir pabėgo. Sugrįžo tik pavakare su turtingu rinkiniu įvairių gyvulėlių. Motina paslėpė jo rūbus, jis visgi išsiruošė į kelionę su senu sijonu, kuriame paskui parsinešė gražiausių daiktų ir drugį, kuris vos nenusiuntė jo į aną pasaulį. Kada vėl galėjo išeiti, parsinešė paslėpęs antyje pikčiausios veislės širšių lizdą. Širšės gyveno santaikoje su juo, bet iš tos santaikos išskyrė kitus šeimynos narius. Tvarka pagaliau buvo padaryta, kai tėvas visą lizdą užliejo karštu vandeniu. Tamošiaus tėvas neteko vilties padaryti iš jo ką nors, bet kol prie to priėjo, nusprendė pamėginti, ar kartais mokytojas neįstengs jo pataisyti. Mokytojas mėgino, bet ir jam nesisekė. Tamošius žaisdavo didesnę laiko dalį arba mokyklą paversdavo į žaidimo vietą. Vieną kartą prieš mokslą, rytmetinės maldos metu, kuosa iškišo galvą iš jo kišenės ir pradėjo kiauksėti. Už tai Tamošius buvo išmestas iš mokyklos. Pasiuntė jį į kitą mokyklą. Lankė ją tol, kol vieną dieną keletas dėlių, išlipusių iš bonkutės, įkibo draugams į kojas. Ir vėl jį išmetė. Tėvai būtinai norėjo palikti jį mokykloje. „Nepaimsiu jo nė už dvidešimt svarų“, tarė mokytojas, purtydamasis. Buvo mėginta trečioji mokykla. Atrado šimtakojų kito vaiko stale. Tuo kartu Tamošius gal nebuvo kaltas, bet buvo jau priimta, kad jį visados laikydavo kaltu. Taigi mokytojas, apkūlęs jį, tarė: „Eik namo ir pasakyk tėvui, kad tave atiduotų į karo laivą; tai geriausia mokykla tokiam nepataisomam, kaip tu.“ Turėjo tuomet tik 6 metus, nemokėjo dar net savo pavardės parašyti. Nenorėjo daugiau lankyti mokyklos, o vilties netekę tėvai nutarė, kad eitų į žmones duonos užsidirbti. Veltui mėgino visokių priemonių nukreipti jo polinkį nuo gyvulių veislių tyrinėjimo. Kaip sunkiai jis dirbo, kad tik galėtų turėti bent kiek laisvo laiko tyrinėjimams! Išmoko batus siūti ir dirbo visą amžių prie kurpalio šeimai išmaitinti, kurią sudarė vienuolika vaikų, turėdamas galvoje stebėtinai daug žinių apie paukščius, keturkojus ir uodus. Tačiau, nemokėdamas nei rašyti, nei skaityti, negalėjo klasifikuoti ir sunaudoti savo žinių. Pamažu ir sunkiai galiausiai išmoko rašyti ir skaityti. Norėdamas būtinai įsigyti pinigų studijoms, pardavė 9 metų darbo vaisius už 20 svarų sterlingų, vien tik pavyzdžius, kurių skaičius buvo toks didelis, jog juos turėjo sukrauti į šešis vežimus. Dažnai ieškojo darbo kaip gamtininkas, bet visada be pasekmių, nes nemokėjo skaityti ir rašyti. Jeigu jam vaiko metais būtų kėlę norą tyrinėti savo gabumus, juos skaitant ir aprašant, kas žino, ar jo nesuvaldomas noras tyrinėti, nebūtų padaręs iš jo antro Agasizo ar Tenesio? Bet jis taip buvo įpainiotas į sunkias gyvenimo sąlygas, jog niekuomet negalėjo iš jų ištrūkti.