Viceprezidentas Vilsonas, kilęs iš neturtingos šeimos, sunkiai dirbo nuo mažens, bet nuolat siekė žinių ir mokėsi kiekvieną laisvą minutę. Jo atkaklumas ir pasiryžimas padėjo pasiekti aukštą postą.

„[Mano pradžia buvo sunki,]“ kalbėjo viceprezidentas Vilsonas. „Prie mano lopšio sėdėjo neturtas. Žinau, kas yra prašyti iš motinos duonos, kai ji jos negali duoti. Palikau namus turėdamas 10 metų ir pradėjau tarnauti: per vienuolika metų tarnavau, gaudamas atlyginimo už metų darbą – mėnesį mokslo. O praėjus vienuolikai metų, gavau du jaučius ir 6 avis, kurie man atnešė 84 dolerius. Bet nė vieno dolerio neišleidau pasilinksminimams nuo pat gimimo iki 21 metų. Žinau, kas yra eiti mylią kelio nuilsusiam ir prašyti žmonių, kad priimtų į savo pastogę. Kai turėjau 21 metus, išėjau į girias, ganiau bandas ir pjoviau medžius. Kėliau prieš saulei patekant ir dirbau sunkiai ligi sutemų; už tai gaudavau didelį atlyginimą – 6 dolerius per mėnesį. Kiekvienas doleris rodėsi man didelis, kaip mėnulis.“ Vilsonas niekad nepraleisdavo progos, kur galėtų padauginti savo žinias. Nedaug kas taip gerai žinojo atliekamų nuo darbo valandų svarbumą. Graibstė jis jas, tartum jos būtų buvusios auksinės, ir nedavė nė vienai neišnaudotai pasprukti. Prieš baigdamas 21 metus buvo perskaitęs daug naudingų knygų: kas tai per mokslas vaikams, tarnaujantiems pas ūkininkus! Palikęs tarnystę, nuėjo daugiau kaip 100 mylių pėsčias į Natiką, kad išmoktų batus siūti. Ėjo per Bostoną, norėdamas pamatyti istorinius paminklus. Visa kelionė atsiėjo jam ne daugiau, kaip 1 dolerį 6 centus. Metams praėjus jau buvo Natiko klubo priešakyje. Kol praėjo 8 metai, pasakė garsią kalbą prieš vergystę. Kiekviena proga buvo jam didelis daiktas. Iš kiekvienos gyvenimo progos darė progą žengti pirmyn.