Vergas menininkas Kreonas, nepaisant draudimo vergams užsiimti menu, slėpdamasis ir sunkiai dirbdamas sukūrė grupę, kuri nustebino net garsius menininkus. Periklis, įvertinęs jo talentą ir atsidavimą, išaukštino jį.

Kreonas, pasakoja vienas rašytojas, buvo graikų vergas; bet tuo pačiu metu jis buvo ir meno genijaus vergas. Menas buvo jo dievas, kurį jis neapsakomai gerbė. Tai atsitiko tuojau po didžiojo atremto persų puolimo, kada buvo įvestas įstatymas bausti visus mirtimi, kas užsiims menu, išskyrus laisvuosius. Kada šis įstatymas buvo paskelbtas, Kreonas kaip tik dirbo grupę, už kurią tikėjosi Fidijo pagyrimo, didžiausio tų laikų menininko, o drauge būtų įgijęs ir Periklio malonę. Tarė sesuo broliui: „Kreone, po mūsų troba yra erdvus rūsys, eik ten ir dirbk. Tiesa, ten tamsu, bet aš prinešiu tau šviesos ir nešiosiu valgyti. Dirbk toliau, dievai bus mums maloningi.“ Paklausė Kreonas sesers patarimo. Jos saugomas ir aprūpinamas dieną naktį dirbo garbingą, bet pavojingą darbą. Tuo maždaug laiku visa Graikija buvo pašaukta į Atėnus meno kūrinių pažiūrėti. Paroda buvo įrengta Agoros kalne. Jai vadovavo Periklis, šalia jo buvo Aspazija, Fidijas, Sokratas, Sofoklis ir kiti garsūs žmonės. Buvo ten garsių dailininkų darbų, bet viena grupė, daug gražesnė už kitas, patraukė visų akis ir drauge sukėlė nemaža piktumo menininkų tarpe, kurie kovojo už pagyrimus. „Kas tašė tą grupę?“ Niekas negalėjo atsakyti. Šaukliai pakartojo tą klausimą, bet atsakymo nebuvo. „Tai paslaptis! Nejaugi tai būtų vergo darbas?“ Dideliame sumišime atvedė vieną mergaitę į Agorą. Jos rūbai buvo suvelti, plaukai palaidi, akyse degė tvirtumo ugnis, lūpos buvo sučiauptos. „Ta mergaitė,“ šaukė tvarkos sergėtojai, „pažįsta dailininką, esame tikri, bet nenori ištarti jo vardo.“ Kleona klausiama tylėjo. Pagrasino jai bausme už tylėjimą, bet jos lūpos neprasivėrė. „Jeigu taip,“ tarė Periklis, „įstatymai nedovanoja, o aš esu įstatymų pildytojas. Veskite merginą į bokštą!“ Tuo tarpu iš minios išsiskyrė liesas jaunikaitis palaidais plaukais, su nemirštamo genijaus šviesa akyse, ir, puolęs ant kelių prieš Periklį, sušuko: „O Perikle! Dovanok mergaitei ir atleisk ją. Tai mano sesuo. Aš esu kaltas, grupė yra mano rankų, vergo rankų darbas.“ Supykusi minia sutrikdė jį, šaukdama: „Į kalėjimą vergą! Į kalėjimą!“ — „Niekados!“ tarė atsikeldamas Periklis. „Pažvelkite į tą grupę. Jeigu Atėnai gyvens ainių atminimuose ir raštuose, tai tik per pasišventimą menui. Ne į kalėjimą, bet pas mane atveskite jaunikaitį.“ Ir susirinkusių žmonių akyse Aspazija uždėjo alyvų vainiką, kurį laikė rankose, Kreonui ant galvos ir, minioms bešūkaujant, pabučiavo mylinčią jį seserį.