Švyturininko duktė Greisė Darling, pamačiusi laivo sudužimą per audrą, nepaisant tėvo abejonių, primygtinai reikalavo padėti ir kartu su juo išgelbėjo žmones. Tai parodo drąsą ir iniciatyvą.

Nelauk netikėto atsitikimo. Imk paprastą atsitikimą ir padaryk jį netikėtą. 1838 m. rugpjūčio 6 d. rytą švyturininko dukterį Greisę Darling Londone, tarp Anglijos ir Škotijos, prikėlė garsūs balsai, kurie veržėsi pro vėjo gaudimą ir bangų ūžimą. Jūroje siautė nepaprastai smarki audra. Mergaitės tėvai tų balsų negirdėjo, bet per žiūroną pamatė devynetą žmonių; jie kabinėjosi į sudaužytą laivą, kurio dalis buvo matyti uoloje, pusmylėje nuo krašto. „Niekuo negalime jiems padėti,“ pasakė Vilius Darlingas, švyturininkas. „Bet mes patys galime duoti jiems pagalbą!“ sušuko jo duktė, ašarotom akim melsdama tėvą ir motiną, kol tėvas atsakė: „Gerai, Greise, sutinku, nors mudu esava kitokios nuomonės.“ Į sujudėjusią jūrą buvo išstumta valtelė, kurią vėjas mėtė, kaip šipulį. Tuomet pasirodė Greisei, kad jos smegenys taip pat juda, kaip ta siaučianti audra. Tačiau, nešami vėjo, kuris glostė prieš jūros paviršių, lygino aukštas bangas, jie įgijo milžiniškų jėgų, girdėdami nelaimingųjų šauksmus. Ir drąsi mergaitė plaukė kartu su tėvu. Pagaliau nelaimingieji buvo ant kranto. „Tepalaimina tave Dievas! Gera tu mergaitė!“ sušuko vienas jos išgelbėtojų, žiūrėdamas į tą mergaitę, kuri tą dieną padarė žygį, kuris buvo Anglijai daugiau garbingas, kaip bet kurio jos valdovo darbai.