Laisvamanių puotoje, baigiantis kalboms, vienas senas ūkininkas atliko viešą maldą, dėkodamas Dievui už dovanas. Nors kai kurie juokėsi, kiti pasigėrėjo jo drąsa ir tvirtumu.

Vienas turtingas laisvų pažiūrų ūkininkas suruošė didelę puotą. Po gausių ir skanių pietų šeimininkas atsikėlė ir pasiūlė eiti į sodą užkąsti obuolių, uogų. Kartu padėkojo svečiams už pasakytas jo adresu širdingas kalbas ir baigdamas pridūrė: „O gal turite ką pasakyti?“ Tuojau atsistojo apysenis ūkininkas ir tarė: „Aš turiu dar porą žodžių pasakyti.“ Sunėręs rankas pradėjo: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dėkojame Tau, Visagali Dieve, už šias dovanas, kurių valgėme, ir už visas mums suteiktas gėrybes, – kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.“ Daugelis svečių ėmė kvatotis. Bet vienas ponas priėjo prie drąsiojo savo krikščioniškų pareigų atlikėjo, paspaudė jam ranką ir tarė: „Sveikinu! Tamsta esi tvirtas vyras.“ Pirmiau nusikvatoję šviesaus pono akivaizdoje nuraudo, kaip virti vėžiai.