Horacijus Greeley, dirbdamas prie straipsnio, ramiai išklausė jį plūstantį žmogų, parodydamas savo tvirtumą ir nesileisdamas išmušamas iš vėžių.

Broadway gatvėje Horacijus Greeley sėdėdavo ant slenksčio Astoro namų ir rašydavo, pasidėjęs popierių ant skrybėlės, straipsnius į „New York Tribune.“ Vienu jo straipsniu užgautas kažkoks ponas atėjo į spaustuvę ir paklausė leidėjo. Parodė jam nedidelį kambarį, kur Greeley sėdėjo nulinkusia galva ir skubiai rašė. Piktas ateivis paklausė, ar tai jis esąs ponas Greeley. „Taip, ko tamsta nori?“ pasakė leidėjas, nepakeldamas galvos nuo popieriaus. Ateivis pradėjo tuomet savo prakalbą į jį, neatsižvelgdamas į jokias etikos, gero išauklėjimo ar proto taisykles. Tuo laiku Greeley rašė toliau, visai nepaisydamas ateivio. Pagaliau po dvidešimties minučių bjauriausio plūdimo, kokį kada nors girdėjo redakcijos sienos, supykęs žmogus nutilo ir atsigręžė, norėdamas išeiti. Tuomet Greeley pirmą kartą pažvelgė į jį, atsikėlė iš kėdės ir, mandagiai imdamas jį už rankos, maloniai tarė: „Palauk, drauguži. Sėskis ir palengvink sau kalbėjimu, tai bus tau naudinga, jausies paskui gerai. Tai padeda man galvoti apie tai, ką rašau. Palauk!“