224. Daug norėsi, maža turėsi
Rusų ūkininkas, norėdamas kuo daugiau žemės, bėgo aplink lauką nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Jo godumas pražudė jį – jis mirė nuo išsekimo. Tai pamoka apie godumo pasekmes.
Pagal rusų legendą, Rusijoje gyveno pasiturintis ūkininkas, kuriam viskas gerai sekėsi. Vieną dieną jis užgirdo, kad derlingame baškirų krašte galima pigiai pirkti didelį žemės plotą. Jis ėmė dieną naktį svajoti, kaip čia nuvykus į tą kraštą. Pagaliau sugalvojo parduoti savo ūkį ir persikelti pas baškirus. Štai ir pageidautasis kraštas. Keli baškirai anksti rytą nuvedė ūkininką ant kalnelio tarp neaprėpiamų pietų Rusijos laukų ir sako: „Štai laukų platybės. Galėsi pasiimti tiek, kiek apeisi lauko nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo. Bet jei pavėluosi nors vieną minutę, viskas bus žuvę. Skubėk, nes saulė jau teka.“ Ūkininkui net širdis pradėjo krūtinėje smarkiai plakti, pagalvojus, kokį žemės plotą per visą dieną jis apeis. Pasileido tekinas į plačius laukus, parinkdamas vis kur gražesnius žemės plotus. O paskui jojantieji baškirai vis smaigė ir smaigė kuolus, žymėdami naujo ūkio ribas. Jau geri pietūs, o ūkininkas teapėjo du savo keturkampio ūkio šonus. Saulė kaitina, prakaitas čiurliais bėga. Geru pavakariu ūkininkas pasuka ketvirtu ūkio šonu. Saulė paliko užnugaryje. O čia žemė vis geresnė ir gražesnė. Beeidamas ir vis gražesnius sklypus bejungdamas prie savo ūkio, ūkininkas nė nepastebėjo, kaip saulė atsidūrė visai arti žemės. Susigriebęs pasileido bėgti. Bet jau buvo taip pavargęs, kad po kelių dešimčių žingsnių krito ant žemės be sąmonės. Iš burnos ir nosies ėmė veržtis kraujas. Netrukus ūkininkas ir mirė. Baškirai iškasė dviejų metrų duobę ir joje palaidojo gobšųjį ūkininką. — „Turtuose širdis greičiau sukietėja, negu kiaušinis karštam vandeny“ (Börne).
