Kalvio sūnus nuolat kalinėjo vinis į kalvės duris, nepaisydamas tėvo draudimo, nes manė, kad tai mažmožis ir vinis bus galima ištraukti. Vėliau, ištraukus vinis, durys liko sugadintos. Tėvas paaiškino, kad net maži dalykai, tokie kaip mažos nuodėmės, gali sugadinti sielą.

Vieno kalvio sūnus, kada tik nutrūkdavo nuo darbo, vis kalinėdavo į kalvės duris vinis. Tėvas jam kalbėdavo: „Ką darai? Nekalinėk!“ Vaikas vis atsakydavo: „Tai mažmožis. Pagaliau tas vinis bus galima vėl ištraukti.“ Ir vis kalinėjo ir kalinėjo, kol durys buvo prikaltos vienų vinių. Tada vaikas ėmė reples ir pradėjo traukyti jas iš durų. Po kiek laiko durys buvo jau be vinių. Tik – jos buvo jau suardytos. Tai pamatęs kalvis tarė: „Sūnau, aš tau leidau neprotingai žaisti. Aš norėjau, kad tu pasimokytumei iš savo darbo vaisių, ko nenorėjai mokytis iš mano žodžių. Sakei – tai vis mažmožiai. Dabar matai, ką tie mažmožiai padarė. Turėk sau iš to visam gyvenimui pamokymą. Duris aš įtaisysiu kitas. Žiūrėk, kad nesuardytum sielos: kitos jau niekur negausi.“