Pasakoje aprašoma, kaip milžinas Guliveris pateko į mažyčių nykštukų nelaisvę. Tai palyginimas, rodantis, kaip net mažiausios, bet nuolatinės nuodėmės gali pavergti žmogų.

Vienoje vaikams skiriamoje knygutėje pasakojama apie jaunikaitį Guliverį, kuris užsigeidęs tolimus kraštus pamatyti ir todėl išsirengęs į kelionę. Kartą, plaukiant jam jūromis, ištikusi baisi audra. Vėtra nulaužusi laivo stiebus, patį laivą taip trenkusi į bekyšančias iš po vandens uolas, kad jis į šipulius sudužęs ir nuskendęs. Visi keleiviai žuvę, tik vieną Guliverį bangos kažkaip išmetusios ant nedidelės salos kranto, kur jis ilgą laiką išgulėjęs be žado. Sala buvusi apgyventa mažyčių žmogiukų – nykštukų. Kai tie nykštukai pamatę gulinį ant kranto baisų milžiną Guliverį, labai išsigandę. Susirinkę jie pradėję tartis, kas čia dabar daryti. Ir kol Guliveras be žado gulėjęs, jie ėmę plonyčiais siūleliais jį rišti. Netrukus Guliveras jau visas, kaip tinklu, buvęs apipintas. O kai jis atsipeikėjęs ir norėjęs atsikelti, jau nė pasijudinti nebegalėjęs. Taip tas milžinas Guliveras patekęs į nykštukų nelaisvę. — Gyvas paveikslas kad ir mažų, bet nevengiamų nuodėmių.