Jaunasis Vašingtonas, paklaustas tėvo, ar jis apkapojo vyšnią, prisipažino, sakydamas, kad negali meluoti. Tėvas apsidžiaugė sūnaus sąžiningumu. Aleksandras Didysis, klausydamasis skundikų, visada palenkdavo vieną ausį, kitą palikdamas apskųstajam.

Vašingtonas, garbingasis Amerikos prezidentas, dar vaiku būdamas kažkur nučiupo kirvį ir, išėjęs į sodą, apkapojo mylimiausią tėvo vyšnią. Tėvas nežinojo, kas tai padarė, ir buvo labai susijaudinęs. Tuo tarpu atbėga ir jo sūnelis. „Jurgeli, ar ne tu šį medį apkapojai?“ Berniukas sumišo, bet greit susigriebė ir tarė: „Tėveli, aš negaliu meluoti; tai aš padariau!“ Tėvas taip nudžiugo sūnaus tiesos meile, kad meiliai jį apkabino, pabučiavo ir tarė: „Tavo sąžiningumas ir tiesos meilė man atlygino už visą skriaudą. Ši dorybė brangesnė už tūkstantį vaisingiausių medžių.“ — Aleksandras Didysis, kada kas ateidavo pas jį kito apskųsti, visada palenkdavo prie skundiko vieną ausį ir sakydavo: „Tau duodu vieną ausį; kitą palieku apskųstajam.“