Kareivis, grįžęs namo po daugelio metų, sustiko seserį, kurios anksčiau nebuvo matęs. Norėdamas nustebinti tėvus, apsistojo jų viešbutyje kaip nepažįstamas. Godūs tėvai, radę jo pinigus, nužudė sūnų. Vėliau, sužinoję, ką padarė, nusižudė, o duktė neteko proto.

Vienas jaunikaitis, atlikęs karo tarnystę ir dalyvavęs keliuose mūšiuose, linksmas grįžo į savo tėviškėlę, kurią buvo apleidęs dar vaiku tebebūdamas. Ir nuo to laiko jis nebuvo parašęs namiškiams jokios apie save žinelės. Su savimi nešėsi ir sutaupytų pinigų. Netoli savo tėviškės susitiko jauną mergaitę ir paklausė ją: „Ar tamsta čionykštė?“ — „Gimiau čia, bet dabar dvare tarnauju.“ Tą valandą nepažįstamasis kareivis pačiupo ją glėbin ir ima bučiuoti, ašarodamas: „Mano sesele! Brangioji sesutė!“ Mat mergaitė gimė jau broliui iš namų išėjus. Kartu su namiškiais ji manė brolį seniai žuvus, užtat ne kartą graudžias ašaras dėl jo liejo. „Deja“, tarė liūdnai mergaitė, „dabar negaliu tavęs palydėti į tėviškėlę, nes turiu būtinai tuojau grįžti dvaran. Užtat ryt rytą tekina pas jus nubėgsiu.“ Kareivio tėvai laikė viešbutį. Norėdamas pajuokauti, nutarė tik rytojaus dieną, kai ateis seselė, prisipažinti tėvams, kuo esąs. Įėjęs į viešbutį, paprašė ko nors užkąsti. Atėjus gi vakarui, prašė nakvynės. Nurodytas jam negyvenamas kambariukas, kurį viešbučio šeimininkas įnešė ir keleivio ryšulėlį. „Žinai, žmonel,“ tarė šeimininkas savo žmonai: „ryšulėlis gana sunkus; ar tik jame nebus pinigų?“ — „Vertėtų pažiūrėti!“ linksmai pritarė gobši moteriškė. Ir iš tikrųjų ryšulėly rado gana daug aukso ir daugiau popierinių pinigų ir banko knygelių. Pinigai apakino gobšus senius, ir jie nutarė pasiimti juos senatvei. Naktį nužudė keleivį, gerai jį paslėpė, o pinigus sau pasiėmė. Dun, dun, dun! kažkas anksti rytą dunksi į viešbučio duris. Šeimininkai net drebėt pradėjo iš baimės. Bet, pažinę dukters balsą, nusiramino ir atidarė duris. Mergaitė tuojau paklausė: „Kur gi broliukas?“ Tėvai vėl sudrebėjo. Nusigando. Dukteriai nuolat klausinėjant, jie tarė: „Apie ką čia tu, vaikeli, dabar kalbi? Ar kartais nesergi, nekliedi?“ Ir čia viskas paaiškėjo. Gobšumo aptemdinton tėvų širdin krito baisios šviesos spindulys. Pamatę savo darbo bjaurumą, krito į nusiminimą ir kaip mat patys įvykdė sau skirtą bausmę. Tėvas, motina nusiskandino, o duktė iš susikrimtimo nustojo proto.