Keleivis, paprašęs kunigaikščio nakvynės, pamokė jį, klausdamas, kas gyveno rūmuose anksčiau ir kas gyvens po jo mirties. Taip priminė, kad rūmai yra tik laikina gyvenamoji vieta, ir geriau daryti gera vargšams, nei leisti per daug puošti laikinus rūmus.

Kartą vargšas žmogelis užėjo į kunigaikščio rūmus ir paprašė naktigulto. Tai pastebėjęs praeidamas kunigaikštis tarė: „Čia ne viešbutis.“ Tada keleivis paprašė leisti jam paklausti trijų dalykų, ir jis žadėjo eiti kitur ieškoti nakvynės. Kunigaikščiui sutikus išklausyti, keleivis paklausė: „Kas šiuose rūmuose gyveno prieš tamstos užgimimą?“ — „Mano tėvas.“ — „Kas juose gyveno pirm tamstos tėvo?“ — „Mano senelis.“ — „O kas čia gyvens tamstai mirus?“ Kunigaikštis nieko nebeatsakė. Keleivis kalbėjo toliau: „Jeigu tad kiekvienas šiuose rūmuose tik valandėlę gyvena, taigi ar jie nėra viešbutis? Taigi neleiski perdaug pinigų puošti šitiems rūmams, kuriuose tamsta taip ne ilgai gyvensi. Geriau daryk vargšams gera, tada laimėsi dangaus karalystę.“ Kunigaikščiui patiko nepažįstamojo kalba, ir jis keleivį gausiai apdovanojo.