Papūga, kartojusi žodžius "Ak, geras, nelaimingas ir visai nekaltas Leonas!", atkreipė ciesoriaus Bazilijaus dėmesį į kalėjime sėdintį sūnų Leoną ir padėjo jam atgauti laisvę, įrodant jo nekaltumą.

Vienas žymus valdininkas įskundė ciesoriui Bazilijui jo sūnų Leoną, buk tas ruošiąs prieš tėvą maištą. Ciesorius greit tam niekšui įtikėjo ir liepė sūnų uždaryti kalėjime. Nieko nepadėjo ir kitų valdininkų prašymai, nei įrodinėjimai, kad princas visai nekaltas. Sūnaus laiškus ciesorius draskydavo neskaitęs. Pagaliau jau niekas nebedrįso karaliui net nelaimingo sūnaus vardo priminti. Kartą ciesorius kėlė didelę puotą. Buvo sukviesti visi žymieji valstybės žmonės. Staiga salėje suskamba ryškus balsas: „Ak, geras, nelaimingas ir visai nekaltas Leonas!“ Salėje baugi tyla. Čia antrą kartą suskamba tie patys žodžiai. Ir trečią kartą dar garsiau. Tai rėkavo papūga. Anksčiau ji buvo girdėjusi tuos žodžius tariant, ir dabar, juos atsiminusi, ėmė kartoti. Karalius susimąstė. Tada pakilo vienas įžymus valdininkas ir tarė: „Šviesybe! Paukštis mus gėdina: mes jau seniai užmiršome vargšą nekaltą princą ir tik vienas paukštis jį atsimena.“ Visi svečiai ėmė ciesorių prašyti. Jis susiprato. Liepė sūnų paleisti, ir vėl greit jį pamilo ir gerbė, kaip ir pirma.