Pasakojama apie žiaurų pagonių elgesį su vergais senovės Romoje, kur jie buvo laikomi daiktais, be teisių, ir galėjo būti žudomi be jokios bausmės.

Pagonys su vergais elgdavosi blogiau kaip su gyvuliais. Vergas su žmona ir vaikais buvo visiška savininko nuosavybė. Vergas buvo be jokių teisių. Ponas galėdavo juos bet kada parduoti kitam arba vietoje nužudyti. Romoje juos mesdavo žvėrims sudraskyti. Romos karo vado Pompėjaus įsakymu Koliziejuje turėjo vienas kitą nužudyti 42 000 žmonių. Ciesorius Trajanas suruošė 123 dienų nelaimingųjų kruvinas vaišes, kurių metu žuvo per 100 000 vergų. Kai kurie romėnai taip buvo įpratę žiūrėti į besiliejantį žmonių kraują, kad be tų vaizdų nebegalėdavo nė pavalgyti. Kurį laiką Romoje daugiau nužudydavo žmonių, negu gimdavo vaikų. Kada vergei gimdavo kūdikis, ponas spręsdavo, ar leisti jam augti, ar mesti jį į vandenį. Kas užmušdavo jautį, būdavo baudžiamas net mirtimi, o užmušęs vergą galėdavo net į teismą nestoti. Vergas pono akivaizdoje nedrįsdavo nė žodelio prasitarti, net sukosėjus ar sučiaudėjus žiauriai bausdavo. Dažnai vergus prirakindavo prie durų, šunų–sargų vietoje. Nebegalinčius dirbti nuvesdavo ant Tiberio upės salų, kur jie turėdavo badu numirti. Žuvis penėdavo vergų mėsa. Cicerono liudijimu, Romoje iš 1 200 000 gyventojų tik 12 000 buvę savininkų, o visi kiti – bedaliai vergai; vadinasi, kiekvienam savininkui teko po 100 vergų (turtingesnieji turėdavo po 10 000 ir 20 000 vergų). Atėnuose iš 400 000 gyventojų tebuvo 20 000 pilnateisių. — Romos poetas Juvenalis savo VI satyroje (219–228) aprašo tokį žiaurų atsitikimą. Viena Romos didžiūno žmona įsakė nukryžiuoti jos nemėgstamą vergą. Tai sužinojęs vyras, nuėjo pas žmoną sužinoti, kuo tas vergas bus nusikaltęs, jei užsitraukė tokią didelę bausmę. Žmona atsiliepė: „Argi vergas yra žmogiška būtybė? Nors jis būtų ir nekalčiausias, aš vis tiek reikalauju jo mirties – mano valia tebus jo mirties priežastimi!“ — „Nėra nei pagonio, nei žydo… vergo ir laisvojo, bet visa ir visuose yra Kristus“ (Kol 3, 10).