Pasakojama apie Anglijos katalikų persekiojimą. Kankiniai, prieš mirtį pakardami ir sumušami, iš jų krūtinės išplėšdavo širdį. Vienas dvasiškis, prieš tokią nežmoniškumą, pareiškė, kad tai ne išdaviko, o Dievui pašvęsto širdis.

1926 metais anglai panaikino keletą įstatymų, varžiusių Anglijos katalikus kelis šimtmečius. Nuo 16 š. pabaigos iki 18 š. uždrausta buvo viešai praktikuoti katalikų apeigas. Neleido katalikiškai šviestis ir laikyti kunigų seminarijų. Katalikai turėjo mokėti dešimtinę protestantų pastoriams, bet nebeturėjo teisės nei valdininkais būti nei rinkti parlamento. Nuo 1702 m. visai buvo uždrausta įžengti kunigams ir už tai buvo skiriamos smarkiausios bausmės. Už jų susekimą ir nurodymą valdžiai buvo skiriamos premijos: už vyskupą 2400 litų, už kunigą 1000 lt ir už pasaulininką mokytoją 500 litų. Štai vienas įstatymas iš karaliaus Vilhelmo III laikų: „Kas po 1700 m. kovo mėn. 17 d. duos galimybę (savo pranešimu) suareštuoti kataliką vyskupą, kunigą arba belaikantį Mišias ar beatliekantį kitas kulto pareigas jėzuitą, tas gaus 100 svarų dovaną… Katalikų vyskupas, kunigas, jėzuitas, sugauti laiką mokyklą, auklėją vaikus ir besirūpiną jaunimu, turi būti iki gyvai galvai pasmerkti kalėjiman… Kiekvienas, kuris yra mokęsis pas katalikus arba kuris išpažįsta katalikų tikėjimą, netenka turto paveldėjimo teisės: tos teisės pereina jo giminėms protestantams… Po 1700 m. balandžio 10 d. nė vienas katalikas neturi teisės įsigyti nuosavybės ir imti pelno iš valdymo žemės.“ Anais katalikų persekiojimo laikais būti kataliku buvo didžiausias valstybinis nusikaltimas. Anglai katalikai buvo laikomi valstybės ir tėvynės išdavikais, ir jie buvo žiauriausiai persekiojami, net kankinami. Turime daug šventųjų kankinių iš Anglijos katalikų persekiojimo laikų. Paprasčiausias kankinimo būdas būdavo toksai. Pirma kankinį pakardavo, pakabindavo, aukštai nuo žemės pakeldami. Paskum, kai jau nelaimingoji auka visai nusilpdavo, staiga nupjaudavo virvę, ir kenčiąs kankinys krisdavo ant kietos žemės ar net akmenų. Aplink tokias aukas susirinkdavo tam tikri budeliai. Nukritus nelaimingajam kankiniui ant žemės, jie šokdavo su savo ilgais peiliais ieškoti jo krūtinėje širdies. Suradę nešdavo sužiaurėjusiai miniai ir, rodydami, šaukdavo: „Štai išdaviko širdis!“ Vienas dvasiškis, patekęs į tokias baisybes, pasistiprinęs Dievuje, tarė sužiaurėjusiems gyvų žmonių mėsinėtojams: „Ne! Ta širdis, kurią jūs laikote rankose, yra ne išdaviko, bet Dievui pašvęsto širdis!“