Vienas elgeta paprašė šv. Pauliaus, Nolės vyskupo, išmaldos. Su vyskupu buvęs prelatas pastebėjo, kad viena elgetos ranka nudžiuvusi, ir paklausė – dėl kokios priežasties. „Aš esu našlės sūnus“, atsakė su prislėgta nuotaika elgeta. „Iš pat jaunystės aš pradėjau neklausyti savo motinos ir pamažu iššvaisčiau visus jos turtus. Kai ji atsisakė atiduoti man paskutinį pinigėlį, aš rėžiau jai šita ranka, kuri dabar nudžiuvusi, ir nelaimingoji krito nebegyva. Tas baisus įvykis atsitiko kaip tik Didžiojo Ketvirtadienio naktį, kurią aš buvau prisirengęs priimti šv. Komuniją. Nežiūrėdamas to baisaus įvykio, aš drąsiai prisiartinau prie Dievo Stalo. O stebukle! Vos tik aš šventvagiškai priėmiau šv. Komuniją, mano ranka ėmė su neapsakomomis sopėmis džiūti. Aš nesavu balsu šaukiau. Susibėgo tikintieji. Susigėdinęs ir susigraužęs greitai išsprukau iš minios. Nuo to laiko aš valkiojuosi kaip gyvas lavonas ir graužiuosi dėl tos šventvagystės … Ak, mielai iškentėčiau visas žemiškąsias kančias, kad tik galėčiau išvengti amžinojo pasmerkimo!“ Ligi ašarų sujaudintas šv . vyskupas elgetai tarė: „Neužmiršk, branguti, kad ta Širdis, kurią tu taip įžeidei, yra neapsakomo gerumo. Tik gailėkis, ir gerasis Jėzus tau atleis“.