Žemai nusilenkė persų karaliui Kserksui jo įžymusis ir mylimasis ministras Mitranes ir kalbėjo: „Didysis Karaliau! Tavo priešai nugalėti po tavo kojų guli. Narsūs tavo kariai išplėtė tavo valstybės sienas. Laimingi tavo valdiniai neatsidžiaugia tavo įstatymais. Dabar leisk man keletą metų būti namie ir rūpintis šeimos dalykais.“ Karalius nuliūdo. „Kam tu nori mane apleisti, Mitranes? Aš tave apipyliau malonėmis. Tu man artimiausias ir mylimiausias tarnas… Neapleisk manęs, Mitranes!“ Bet Mitranes vis prašėsi: „O karaliau! Tu žinai, kad aš tik tavo garbei gyvenu. Bet aš turiu sūnų, kuris tik iš manęs gali išmokti tau tarnauti, kaip aš tau tarnavau.“ Iš džiaugsmo nušvitęs karalius jam atsakė: „Mitranes, aš sutinku. Bet tu paimk auklėti ir mano sūnų, kurio jauna siela dar nelabai skiria gera nuo pikta. Rūmų oras netinka tokiai švelniai gėlelei.“ Išvyko Mitranes su abiem berniukais į tolimą provinciją. Po šešerių metų jis vėl atkeliavo į sostinę. Karalius nepaprastai nudžiugo, pamatęs savo sūnų. Tačiau jis greit pastebėjo tarp savo ir ministro sūnų didelį skirtumą ir išliejo ministrui savo sielvartą. Mitranes atsakė: „O karaliau! Su tavo sūnumi aš turėjau daugiau darbo ir rūpesčių, nei kaip su savuoju. Tik mano sūnus ėmė viską į galvą ir širdį, o tavasis ne. Mano sūnus žinojo, kad jis žmonėms turės dirbti, o tavasis žinojo, kad žmonės jam turės dirbti. Todėl mano žodžiai jame rado nederlingą dirvą.“