Vienas tėvas turėjo du sūnus ir dukterį, kuriems padalino visą nemažą turtą. Kartą jis nuėjo pas vyresnįjį sūnų ir buvo jo labai maloniai priimtas. Bet po savaitės sūnus pradėjo tėvu bodėtis. Tai pastebėjęs, tėvas eina pas antrąjį sūnų. Ir čia tas pats įvyko. Pagaliau keliauja senelis pas dukterį. Deja, ir dukteriei senas tėvas greit įkyrėjo. Nuliūdęs tėvas grįžta į savo namus ir liepia padaryti jam didelę dėžę. Į tą dėžę jis pripylė žemių ir akmenų, užrakino ją trimis raktais ir raktus atidavė vaikams, sakydamas: „Mielieji vaikai! Kai aš numirsiu, pasiimkite savo vaikus ir draugus, atsirakinkite šitą dėžę ir, ką joje rasite, lygiomis pasidalykite!“ Tėvui mirus, vaikai skubiai pildė jo įsakymą. Bet koks visų buvo nustebimas, kada atrakintoje dėžėje rado tik žemes ir akmenis ir šitokį laišką: „Kas savo vaikams perdaug duoda, taip kad paskui pats skursta, negali būti išmintingas žmogus. Tai aš patyriau iš savo vaikų. Tebūnie jums pamoka: duokite savo vaikams tiek, kad jūsų vaikams nereiktų elgetauti! Blogi vaikai panašūs į šunis. Kol šunelis jaunas, jis labai rūpinasi savo motina ir nieko prie jos neprileidžia, nuo viso pikta ją gina. Kai šuo suauga, jis savo motiną užmiršta; jis ir svetimą šunį taip pat myli, kaip ir savo motiną. Jis pjaunasi dėl kaulo kaip ir su motina, kaip ir su svetimu šunimi. Taip elgiasi ir blogi žmonės. Jie užmiršta tą meilę ir rūpestį, kurią jie yra patyrę iš savo tėvo ir motinos, ir, savo pirmuosius globėjus apleidę, dažnai labiau rūpinasi svetimaisiais, negu savaisiais.“ — „Jei kas nesirūpina savaisiais ir ypač namiškiais, tas išsigynė tikėjimo ir yra piktesnis už netikintį“ (1 Tim 5, 8).