Saksų kunigaikštis Augustas, apsivilkęs paprastu piliečiu, kartą ėjo Dresdeno miesto gatve ir sustojo prie gatvės darbininkų, kurių vienas buvo ypač linksmas ir visą laiką dainavo. Kunigaikštis to darbininko paklausė, kiek jis per dieną uždirbąs. „Keturis skatikus“ (apie 1,20 lt). Kada kunigaikštis paklausė, kaip su tokiu uždarbiu reikia pragyventi, darbininkas atsakė: „Reikia ne tik pragyventi, bet dar nuošimčius mokėti ir kapitalą krauti.“ Kunigaikštis atsiliepė: „Mielas drauge! Tu man pasakei tokią mįslę, kurios aš jokiu būdu neatspėsiu.“ Buvo poilsio valanda, ir darbininkas paprašė nepažįstamąjį poną užeiti į jo butą, kur jam viskas paaiškėsią. Netrukus jie įėjo į mažą skurdžią lūšnelę, kurioje ant suolelio sėdėjo senelių pora ir šeši vaikučiai linksmai aplink juos bėginėjo. Darbininkas tarė: „Tai mano seni tėveliai, kuriuos aš turiu maitinti. Aš dabar moku jiems nuošimčius už kapitalą, kurį jie išleido mane augindami. O šie šeši vaikučiai yra mano ateities kapitalas, už kurį jie man senatvėje, kai nebegalėsiu darbuotis, turės mokėti nuošimčius – maitinti mane, kaip aš dabar maitinu savo senuosius tėvelius.“ Kunigaikštis tuo reginiu buvo didžiai sujaudintas. Kitą dieną jis tą darbininką apdovanojo 100 talerių.