Vienas tėvas įprato girtuokliauti ir labai dažnai, grįžęs vėlai vakarą namo, keikdavo savo žmoną ir vaikus. Vienas jo sūnus lankė jau prad . mokyklą. Ten per tikybos pamoką jis užgirdo, kad paklydusį tėvą ar brolį galima pataisyti malda ir kentėjimu. Grįžęs namo berniukas ir sako motinai: „Nusiramink, mamyte! Dabar jau tau nebereikės verkti dėl tėvo.“ Rytojaus dieną mažasis šeimos misijonorius per pietus įsipylė truputį sriubos ir atsilaužė gabalėlį duonos, o visa kita atidėjo ir daugiau nieko nevalgė. „Ar tu sergi?“ paklausė motina. Ir tėvas rūsčiai pakartojo tą patį klausimą. Vaikui užsiginant, norėjo net jį nubausti, nes tarė jį esant dėl ko nors užsispyrusį. Vakare tėvas grįžo namo vėl girtas. Ir visa šeima dėl jo graudžiai verkė. Antrą dieną tas berniukas per pietus bevalgė truputį duonos su šaltu vandeniu. Motina dėl tokio sūnaus elgesio rimtai susirūpino, o tėvas tiesiog įniršo. „Aš noriu, kad tu valgytumei!“ Rūsčiai sušuko tėvas. „Ne, aš nevalgysiu, kol tu, tėve, girtuokliausi, kol motutė dėl tavęs verks. Aš padariau Dievui apžadus savu noru save bausti, kad Dievas tavęs nenubaustų.“ Susijaudinęs per ašaras kalbėjo narsusis vaikutis, pakartodamas mokykloje per tikybos pamoką girdėtas mintis. Tėvas nuleido akis. Vakare grįžo blaivus. Visa šeima džiaugėsi, o gerasis berniukas jau viską ir daug valgė. Blogas įprotis buvo iškreipęs tėvą iš tiesaus kelio dar kartą. Bet ir mažasis misijonorius pakartojo savo pasninkavimą. Šiuo kartu tėvas nebedrįso nei žodžio ištarti. Didelės ašaros ėmė riedėti per jo skruostus, ir jis nieko nebevalgė. Motina verkė. Tik berniukas buvo ramus. Pagaliau tėvas atsistojo, apkabino sūnelį ir tarė: „Ne, sūneli, daugiau tu šitaip nebedarysi, ir motina niekad daugiau dėl manęs nebeverks.“