Kartą vidurnaktį kažkoks vaikas pašaukė jėzuitą Tėvą Pittarą (Vašingtone) pas ligonį. Kunigas nelūkuriodamas nusiskubino į nurodytą vietą. Priesienio duris rado atdaras. Pabarškinus į kambario duris, kunigo pasitikti išėjo vyriškis su revolveriu rankoje. Pamatęs kunigą, vyriškis nustebęs paklausė: „Ko tamsta nori?“ Kunigas atsakė: „Mane čia pašaukė pas ligonį.“ — „Bet aš esu visai sveikas, ir niekas čia neserga. Kas tamstą pakvietė?“ Kunigas kiek galėdamas aiškiau apibūdino tą berniuką, kuris jį čia pašaukė. „Tai mano sūnus, kuris mirė prieš penkerius metus,“ atsakė susijaudinęs vyriškis. „Mirus mano žmonai ir sūnui, aš pradėjau neapsakomai nuobodžiauti. Pagaliau nutariau kaip tik šią naktį nusišauti. Dar minutė – ir tamsta būtumėt radęs mane nebegyvą.“ Kunigas nuramino vargšą našlį, o paskiau ir dažniau jį aplankydavo.