Pal. kun. Don Bosko, dar vaikas, rūpinosi viešu Dievo garbinimu. Per atlaidus, kai šokiai atitraukė žmones nuo mišparų, jis dainuodamas pritraukė juos atgal į bažnyčią. Vakare, kai šokiai tęsėsi tamsoje, jis vėl dainuodamas išsklaidė minią. Kitą kartą jis išvijo valkatą, trukdžiusį ir viliojusį žmones iš bažnyčios, ir sušuko miniai: „O mes – į bažnyčią!“

Pal. kun. Don Bosko iš mažens labai rūpinosi viešuoju Dievo garbinimu. Jonukas turėjo, rodos, 12 metų, kai Muralde per kažkokius atlaidus buvo suruošti vieši šokiai. Per pačius mišparus aikštėje pradėjo trankyti muzika. Bažnyčia liko pustuščia. Jonas užsidegė. Išpuolęs iš bažnyčios, bėginėjo nuo vieno pažįstamo prie kito ir melste meldė eiti į mišparus. Daugeliui jo neklausant, kad užtrauks gražiu, skambiu tenoriuku kažkokią liaudies giesmelę! Palengva visi sugužėjo aplink jį. Kiek pagiedojęs, pasislinko link bažnyčios. Visi, lyg užhipnotizuoti, suėjo paskui jį į bažnyčią. Saulei besileidžiant, aikštėje vėl ūžė, šaukė. Jonukas bėga nuo vieno prie kito ir sako: „Eime namo! Šokiams tamsoje ne vieta! Eikim gulti!“ Beveik niekam Jonuko neklausant, jis, atsistojęs nuošaliau, vėl užtraukė savo giesmelę. Išgirdę jo balsą, vėl visi, kažkokios jėgos traukiami, susibūrė aplink jį. Šokiai paliovė. Bet eiti namo Jonukui minia neleido ir davė jam dovaną, prašydami dar padainuoti. Jonukas dainavo, bet dovanos nepriėmė. Šokių rengėjai ir pinigais ir pykčiu norėjo Jonuko atsikratyti, bet jis jų nepabūgo ir minią geruoju išskirstė. Tais pačiais metais Bosko išvijo kitą valkatą, kuris savo „stebuklais“ trukdė ir viliojo žmones iš bažnyčios. Mat Jonukas jį sukirto, ir pagal sutartį šis turėjo daugiau nebepasirodyti miestelyje. Tas bedievis turėjo susiglemžti savo skarmalus ir leistis, o Jonas, atsisukęs į minią, sušuko: „O mes – į bažnyčią!“