Prancūzijos kaime bedievis ūkininkas tyčiojosi iš kaimyno kataliko sekmadienio šventimo. Katalikas, išgirdęs, kad reikia mokyti klystančiuosius, paklausė kaimyno palyginimą apie pinigus: jei auka duoda šešis iš septynių pinigų elgetai, jis geraširdis; jei elgeta nedėkingas ir bando pavogti septintą, jį reikia pakarti. Katalikas paaiškino, kad Dievas davė šešias dienas darbui, o septintą sau, ir ūkininkas, būdamas nedėkingas, bando atimti ir tą. Tai paveikė bedievį.

Prancūzijoje, kur tikėjimas labai puolęs ir sekmadieniai daugelyje vietų beveik visai nebešvenčiami, gyveno viename kaime du ūkininkai. Vienas buvo visiškas bedievis ir savo kaimyną, gerą kataliką, dažnai mėgdavo pajuokti, ypač už sekmadienio šventimą. Tasai paprastai negirdomis nuleisdavo jo žodžius. Bet kartą, klausydamas pamokslo, jis nugirdo, kad kiekvieno kataliko pareiga klystančiuosius pamokyti. Todėl, pasitaikius progai, jis tarė savo kaimynui: „Štai aš turiu septynis pinigus. Jei šešius iš jų duočiau elgetai, ką tu apie tai pasakytumei?“ — „Aš tave pavadinčiau geraširdžiu ir elgetai liepčiau būti tau dėkingam,“ atsakė tasai. „Gerai,“ kalbėjo toliau tikintysis ūkininkas, „bet jeigu elgeta anaiptol nerodytų man dėkingumo ir net bandytų nuo manęs pavogti likusį septintą pinigą, ką tu į tai pasakytumei?“ — „Tai būtų nedoras žmogus,“ atrėžė jisai, „tokį reiktų tuojau pakarti.“ — „Taigi dabar, kaimynėli“, tarė ūkininkas katalikas, „tu pats save jau pasmerkei. V. Dievas davė tau šešias dienas dirbti ir pelnytis, tiktai septintąją Jis sau pasiliko, kad mes Jį garbintume. O tu, užuot būti jam dėkingas, veržte verži iš jo ir septintąją dieną.“ Po tų žodžių giliai susimąstė tasai bedievis ūkininkas ir niekada daugiau nesityčiojo iš savo tikinčiojo kaimyno.