Gimnazistė, grįždama namo, sutiko verkiantį mergaitę, nešančią vaistus sunkiai sergančiai motinai. Sujaudinta jos vargo, gimnazistė grįžo namo, paėmė maisto ir per audrą nunešė ligonei. Nuraminusi ją, mergaitė grįžo tamsoje per audrą. Eidama per slidų lieptą paslydo ir nuskendo. Tai apibūdinama kaip tikros artimo meilės pavyzdys.

Viena aštuntos klasės gimnazistė pavakaryje grįžta namo iš pasivaikščiojimo ir sutinka apsiverkusią mergaitę. Paklausta mergaitė paaiškino, kad einanti iš miesto ir nešanti vaistų savo motinai, kuri labai serga. Mergaitė verkia, nes nebetiki, kad motina išgys. Išsiklausinėjusi mergaitę, kur gyvena jos motina, gimnazistė grįžo namo, bet mintys apie vargšę moteriškę nedavė jai mokytis. Pradeda galvoti, kaip daug skurdo yra pasaulyje. Užverčia knygą. Eina pas motiną. Išaiškina jai vargingą anos moteriškės būklę ir prašo duoti duonos ir mėsos jai nunešti. Gavusi duonos ir mėsos, gimnazistė linksma bėga pas vargšę ligonę. Kyla audra. Žaibai. Perkūnija. Lyja. Mergaitė vargais negalais perėjo lieptą ir pagaliau pasiekė vargšę moteriškę. Jauna siela nuramina, paguodžia vargo prislėgtą žmogų. Misija atlikta. Artimo meilė parodyta. Grįžta namo. Jau visai sutemo. Perkūnija ir žaibai dar didesni. Lietus dar smarkiau lyja. Prieina prie upės. Lieptas slidus. Vėjas smarkiai slaugia. Gimnazistė prisilaikydama atramų eina. Paslysta ji nuo liepto ir krinta į upę. Paskęsta upės gelmėse. Tai tikros artimo meilės pavyzdys.