Afrikos karalius pasmerkė vergą mirti. Europietis krikščionis pasiūlė brangenybių už jo laisvę, bet karalius norėjo kraujo. Kai kareivis metė ietį į vergą, krikščionis uždėjo ranką ant vergo krūtinės, ir ietis įsmigo į jo kūną. Parodęs savo kraują už vergo gyvybę, krikščionis sužavėjo stabmeldį valdovą, kuris atidavė vergą jam. Išgelbėtasis vergas pasišventė krikščioniui.

Vienas Afrikos karalius savo nusikaltusį vergą pasmerkė mirti. Tai užgirdo europietis krikščionis, nuvyko pas aną žiaurųjį valdovą ir už juodžiuko laisvę pasiūlė daugybę įvairių brangenybių. Karalius atsakė: „Aš nenoriu nei sidabro, nei aukso, nei brangiųjų dramblio dantų, bet žmogaus kraujo.“ Nieko nelaukdamas, žiaurusis valdovas įsakė savo tarnui paimti saidoką ir įsmeigti ietį į vergo širdį. Geraširdis krikščionis, paleidus ietį į nelaimingąjį juodžiuką, uždėjo savo ranką ant žudomojo krūtinės, ir smailioji ietis įsismeigė į jo kūną. Išgelbėjęs vergą nuo mirties, europietis prisiartino prie nustebusio karaliaus ir sako: „Štai tau kraujo; aš atiduodu jį už nelaimingąjį vergą ir prašau dovanoti jam gyvybę.“ Stabmeldys valdovas, nustebintas tokiu Kristaus sekėjų gerumu, tarė gailestingajam krikščioniui: „Taip, baltasis žmogau; tu savo krauju išpirkai mano vergą; tebūnie jis dabar tavo.“ Tada išgelbėtasis puolė ant kelių ir ašarodamas sušuko: „O gerasis žmogau! Tu savo krauju mane išgelbėjai nuo mirties, todėl aš būsiu visada tavo tarnas.“ Nuo to laiko laimingasis juodžiukas nebeatsitraukė nuo geraširdžio krikščionio.