Burgundo hercogas Liudvikas, auklėtas vyskupo Fenelono, pasižymėjo vargšų meile. Per brangmetį Versalyje, apsuptas vargšų, jis išdalino pinigus ir net ordinų brangakmenius, liepdamas juos paversti duona. Kita istorija apie šykštuolį Imbertą ir elgetą. Elgeta, paklaustas, ką matė pragare, atsakė, kad velniai jo nepriėmė, nes laisva vieta laikoma ponui Imbertui. Tai pamokė šykštuolį.

Burgono hercogas Liudvikas buvo išauklėtas žymiojo vyskupo Fenelono. Liudvikui buvo įskiepyta nepaprasta vargšų meilė. Kartą, kada Prancūzijoje buvo nepaprastas brangmetis, Versalyje Liudviką apspito minia vargšų. Išdalijęs visus pas save turėtus pinigus, geraširdis hercogas išlupo ant krūtinės nešiojamų ordinų brangakmenius, padavė juos savo ūkvedžiui ir tarė: „Paversk šiuos akmenis duona!“ Brangakmeniai buvo parduoti ir už gautus pinigus nupirkta vargšams maisto. — Pas šykštųjį Imbertą nuėjo suvargęs elgeta ir prašo išmaldos. „Ir vėl tinginio gabalas! Iš pragaro jie ir eina čia?!“ — „O, taip, gerbiamasis!“ — „Ką? Tu iš pragaro? Ir ką tu ten matei?“ paklausė elgetą Imberto draugas. Elgeta atsiliepė: „Velniai manęs tenai nepriėmė. Sakėsi beturį vienintelę laisvą vietą, kurią laiko ponui Imbertui.“ Tai buvo geriausia pamoka šykštuoliui. Nuo to laiko Imbertas pasidarė dosnus elgetoms.