Kai Prancūzijoje kariavo katalikai su hugenotais, hugenotas sėlino į hercogo Guise palapinę jį nužudyti. Sugautas jis pasisakė nekenčiantis hercogo dėl savo tikėjimo. Hercogas atsakė, kad jei jo tikėjimas liepia nužudyti, tai jo tikėjimas liepia dovanoti, ir paleido jį. Taip pat minima senovės graiko Fokiono paskutinis įsakymas sūnui – pamiršti nuodus ir niekada už juos nekeršyti.

Kai Prancūzijoje kariavo katalikai su hugenotais, į katalikų vado hercogo Guise palapinę sėlino kažkoks slapukas. Sargyba jį sugavo ir nuvedė pas hercogą. Pasirodė, kad tai buvo hugenotas, kurs norėjo hercogą nužudyti. „Ar aš tau ką pikta esu padaręs, kad tu ketinai mane nužudyti?“ paklausė katalikų vadas. Tas atsakė: „Aš esu hugenotas. Mano tikėjimas man liepia tavęs nekęsti, prakeikti, ir aš norėjau tave nužudyti.“ Hercogas jam atsakė: „Jei tavo tikėjimas tau liepia mane nužudyti, tai mano tikėjimas man liepia dovanoti.“ Tai taręs, hercogas liepė jį išvesti iš stovyklos ir, gyvą ir sveiką, paleisti. — Senovėje stabmeldiškoje Graikijoje gyveno vienas žymus asmuo, vardu Fokionas. Jo priešai pasmerkė jį mirti; jam skirta buvo išgerti nuodų. Paėmęs nuodų taurę, Fokionas tarė savo sūnui: „Mano sūnau, šis yra vienintelis ir paskutinis mano įsakymas tau, kad tu tuoj pamirštum šiuos nuodus ir niekada už juos nekeršytum.“