Laisvamaniai, bijodami nelaimingos skaitlinės 13, į vakarienę pakvietė atsitiktinį svečią kaip keturioliktąjį. Po vakarienės paaiškėjo, kad "laimingasis keturioliktasis" juos apvogė, pavogęs apsiaustus, taip parodant, kad prietarai neapsaugo nuo realių pavojų. Antroji dalis pateikia Katono ir karaliaus Pilypo pavyzdžius, ignoruojančius prietarus.

Viename viešbutyje, atskirame kambaryje, buvo rengiama iškilminga vakarienė. Rengėjai buvo laisvamaniai, bet pilni burtų. Kadangi tesusirinko 13 dalyvių, jie nutarė pasikviesti pirmąjį viešbutyje pasitaikiusį lankytoją. Tasai džiaugėsi netikėtai pakliuvęs į vaišes, o pavakarieniavęs, visiems padėkojęs, išsiskubino savo keliais. Rengėjai džiaugėsi išvengę nelaimingosios skaitlinės. Deja, skirstydamies pamatė, kad priesienyje nebebuvo nė vieno jų apsiausto. Juos sudorojo „laimingasis keturioliktasis.“ — Kartą prietaringi romėnai paklausė Katoną, ką reiškią, kad jo batai pelių nugraužti. Katonas atsakė: „Tai nieko nereiškia. Bet daug ką reikštų, jei mano batai peles nugraužtų.“ — Prancūzų karalius Pilypas užgirdo kalbant, kad jis mirsiąs, lig tik jo paveikslas būsiąs sudaužytas. Pilypas liepė atnešti jo paveikslą, ir pats įmetė jį į pečių. Ir nieko bloga jam po to neatsitiko.