Po šventvagystės, kai buvo išniekintas tabernakulis, klebonas prašė aukų naujai komuninei. Neturtinga našlė, turinti aštuonis vaikus, atnešė vienintelį auksinį pinigą. Klebonas nenorėjo priimti tokios didelės aukos, bet našlė paaiškino, kad aukoja ne jam, o Dievui, kuris geriausiai atlygins, parodydama tikrąjį tikėjimą ir pasiaukojimą.

Vienoje bažnyčioje šventvagiai išplėšė tabernakulį, paėmę išpylė iš komuninės Ostijas ir kartu su kitais brangiais indais ją išsinešė. Su sopančia širdimi klebonas pranešė parapijiečiams liūdną žinią ir prašė aukoti naujai komuninei įsigyti. Pirmoji aukotoja buvo neturtinga našlė, likusi su aštuoniais vaikais vargą vargti. Geroji moteriškė atnešė vienintelį turtą – auksinį pinigą. Klebonas susijaudinęs tarė: „Geroji moteriške! Dievas iš tavęs nereikalauja tokios didelės aukos. Pasilik jį geriau savo vaikučiams aprūpinti. Man būtų nuodėmė imti iš tamstos paskutinį aukso šmotelį.“ Našlė atsakė: „Gerasis klebone! Kas sako, kad aš tą auksą tamstai aukoju? Aš jį aukoju mielajam Dievui, kurs yra geriausias atlygintojas visiems aukotojams. Už tą mažą aukso šmotelį Jis man sumokės didelius nuošimčius.“