Bolševikams įsakius nuimti bažnyčios varpus ir sudeginti paveikslus, sena moteriškė, verkusi dėl to, buvo žiauriai nukankinta ir mirė. Prieš mirtį ji perdavė dukrai paslėptą šventą paveikslėlį. Kareiviai privertė jos sūnus iškasti motinos lavoną ir sudeginti kartu su paveikslėliu. Kitas senelis, atsisakęs sudeginti paveikslus, buvo žiauriai kankinamas, bet išliko tvirtas, sakydamas, kad mirs, bet paveikslų neduos, parodydamas didelį tikėjimo tvirtumą.

Vieną rytą Marijonavkos kaime, 1930 m. rašė rusų karininkas kunigaikštytei Radvilaitei (Amerikoje), pasirodė bolševikų kareivių būrys ir įsakė nuimti nuo bažnyčios varpus ir sudeginti visus šventus paveikslus. Viena sena moteriškė, kuri dėl to pradėjo verkti, buvo prie vežimo pririšta ir, negailestingai mušant, prie bažnyčios nuvilkta. Po tokio nežmoniško kankinimo moteriškė mirė. Prieš mirdama padavė savo dukteriai šventą paveikslėlį, kurį nuo bolševikų kareivių buvo paslėpusi, ir prašė įdėti jį į karstą. Tatai sužinoję kareiviai, privertė moteriškės sūnus iškasti savo motinos lavoną ir kartu su tuo paveikslėliu sudeginti. Kitas senelis taipgi atsisakė sudeginti visus šventus paveikslus. Tada vargšą žmogelį pririšo prie medžio ir įsakė sužvėrėjusiems bolševikėliams daryti su juo visa, ką tik nori, kad tik priverstų jį sudeginti šventųjų paveikslus. Daugiau kaip valandą senelis buvo kankinamas visokiais, kokius tik gali išgalvoti sugedę žmonės, būdais: svilino jam plaukus, barzdą, išlupo nagus, išmušė dantis ir t. t. Bet tas žmogus nuo savo įsitikinimų neatsitraukė. „Užmuškite mane,“ sakė jis, „bet mano šventųjų paveikslų jūs niekad nerasite.“ Ir senelis mirė, garbingai gindamas šventųjų paveikslus.