Paleistuvė Zoe bandė sugundyti atsiskyrėlį Martinijoną, apsimetusi elgeta. Jis priėmė ją, bet pats pasitraukė, o grįžęs ir pamatęs ją išsipuošusią, atsiskyrėlis degino savo kojas ugnyje, šaukdamas, kaip jis ištvers pragaro ugnį, jei negali pakelti žemiškos. Šis vaizdas sukrėtė Zoe, ji suprato pragaro baisumą, atsisakė nuodėmingo gyvenimo, atliko atgailą ir tapo šventa.

Kartą paleistuvė moteris Zoe sumanė įtraukti į nusidėjimą atsiskyrėlį Martinijoną. Apsivilgusi elgetos rūbais, vakare Zoe atėjo į atsiskyrėlio būstą, prašydama leisti pernakvoti, nes bijanti, kad dykumoje nesudraskytų jos laukiniai žvėrys. Atsiskyrėlis ją priėmė, o patsai pasitraukė į netolimą urvą. Anksti grįžta jis į savo kambarėlį ir mato, kad tariamoji elgeta stovi prieš jį išsipuošusi it karalienė. Atsiskyrėlis bėga į mišką, parenka sausų žabų, sukuria ugniakurą ir kepina ugnyje savo kojas. Iš skausmo raitydamasis ant žemės, šaukia: „Kaip aš galėsiu pragare ugnį iškęsti, jeigu dabar negaliu iškęsti tos silpnos žemiškosios ugnies?“ Nepaprastasis vaizdas sujaudino paleistuvę. Prieš jos akis stojo pragaras su visomis savo baisybėmis. Valandėlę pagalvojusi, ji meta į ugnį visus savo papuošalus, puola atsiskyrėliui į kojas ir išsižada savo blogo gyvenimo. Paskum, Martinijonui patarus, Zoe įstojo į vienuolyną, kur per 11 metų aštriai atgailaudama atsilygino Dievui už visas savo nuodėmes. — „Visuose savo darbuose atsimink savo galą, ir tu nenusidėsi per amžius“ (Sir 7, 40). — Tertulijonas moko, kad mąstymas apie pragaro kančias darąs nuodėmei galą. — Šv. Bernardas rašo: „Šiame gyvenime ženk į pragarą, kad nereiktų numirus į jį įžengti.“ — Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Kas pragaro bijo, tas nebus pragaro auka.“