Atsiskyrėlis nuėjo pas paleistuvę Taidę, norėdamas pasikalbėti apie paskutiniuosius dalykus. Taidė nustebino jį tikėjimu į Dievą, dangų ir pragarą. Atsiskyrėlis paklausė, kodėl ji, žinodama šias tiesas, gyvena nepadoriai. Šis pokalbis paskatino Taidę atsiversti, atlikti sunkias atgailas vienuolyne ir pasižymėti šventumu.

Apie vidurį IV š. Egipte gyveno mergaitė, vadinama Taidė. Vienas dievobaimingas atsiskyrėlis, nepažįstamai apsitaisęs, nuėjo pas ją ir norėjo slaptai su ja pasikalbėti apie paskutiniuosius dalykus. „Kodėl slaptai nori su manim kalbėti“, tarė Taidė, „juk Dievas visur mato.“ — „Ar tamsta dar tiki į Dievą?“ tarė atsiskyrėlis. „Taip“, atsakė ji, „tikiu, kad yra dangus ir pragaras.“ — „Na kodėl“, pridūrė atsiskyrėlis, „žinodama tas didžias tiesas, nepadoriai gyveni?“ Ir taip atsiskyrėliui bekalbant ta mergaitė atsivertė. Jis nuvedė ją į vieną artimą mergaičių vienuolyną, kur ilgą laiką užsidariusi viena savo celėje darė sunkias atgailas už savo palaidą gyvenimą. Paskui draugių buvo priimta į vienuolyno bendruomenę. Pasižymėjo didžiu šventumu. Jos vardu neseniai Italijoj įsisteigė vienuolija, kuriai pradžią davė pal. Kottolengo.