Vienuolis, atsisakęs paklusti motinai dėl pašaukimo ir teigęs norįs išgelbėti sielą, vėliau apleido savo pareigas. Sunkiai susirgęs patyrė regėjimą apie Dievo teismą, kur pamatė nustebusią motiną, priekaištaujančią dėl jo apleidimo. Atsipeikėjęs jis pasitaisė, sakydamas, kad jei negalėjo išlaikyti motinos žvilgsnio, kaip galės ištverti Teisėjo akivaizdoje.

Dionizas Kartūzas vienoje ištraukoje iš Šventųjų Tėvų gyvenimų pasakoja apie vieną vienuolį, kuris labai norėjo įstoti į vienuolyną, bet motina jo sumanymui buvo labai priešinga. Tačiau jaunuolis, nenorėdamas išsižadėti savo troškimo, neklausė motinos atkalbinėjimų. Į motinos prikaišiojimus labai dažnai atsakinėdavo šiais žodžiais: „Noriu išganyti savo sielą, noriu sau laiduoti amžiną laimę, – tatai man labiausiai rūpi.“ Motina, įsitikinusi, kad iš jos stengimosi atgrasinti sūnų nuo jo pasiryžimo nieko neišeis, ir pati pagaliau nusileido, ir jaunuolis įstojo į vienuolyną. Ilgainiui jaunuolis pradėjo vis šiek tiek savo pareigose apsileidinėti, paskiau daugiau ir daugiau, kol visiškai atšalo ir apsileido. Tuo tarpu mirė jo motina, o jis pats sunkiai susirgo. Pakilus karščiui ir didžiai galvai suskaudėjus, jam pasirodė, kad jis miręs ir jau stojąs į Dievo teismą. Ten jis pamatė savo motiną ir daugelį kitų numirėlių, laukiančių Dievo teismo. Motina, pažvelgusi į tuos, kurie turėjo būti pasmerkti, ir jų tarpe pamačiusi ir savo sūnų, didžiai nustebusi sušuko: „Ką tai reiškia, mano sūnau?! Ar tik tokią pabaigą nusipelnei? Kur dabar tie gražūs žodžiai, kuriuos kadaise man kalbėjai: Noriu sielą išganyti..?“ Išgirdęs tokius motinos priekaištus, sūnus taip susigėdo, jog nė žodelio negalėjo atsakyti. Po tokio regėjimo jis vėl atgavo sąmonę ir netrukus visai pasveiko. Tada suprato, kad čia Dievo perspėjimo būta, ir greitai pasitaisė. Draudžiamas nuo per didelės atgailos jis atsakydavo: „Jei aš negalėjau išlaikyti savo motinos žvilgsnio ir jos priekaištų, tai kas bus paskutinio teismo dieną, kai būsiu akivaizdoje ne motinos, bet Aukščiausiojo Teisėjo ir Jo angelų.“