Klebonas Kronenbergeris iš Vestfalijos kas vakarą eidavo į kapines kalbėti rožančiaus už mirusius parapijiečius, nes bijojo, kad dėl jo apsileidimo sielos gali kentėti skaistykloje, parodydamas gilų rūpestį savo ganytojiška atsakomybe.

Viduryje 19 šmt. Vestfalijoje (Vokietijoje) gyveno klebonas Kronenbergeris. Jis kas vakaras, lig tik pradėdavo temti, eidavo į kapines ir kalbėdavo ten rožančių už mirusius. Kartą draugai paklausė senelį kleboną, ko jis kasdien einąs į kapines. Senelis atsakė: „Jau daug metų, kaip aš čia esu klebonu. Kas žino, ar dėl mano apsileidimo, silpnumo nekenčia skaistykloje šios parapijos mirusios sielos. Bijau, kad po mirties nereiktų už jas sunkiai atsakyti. Todėl kasdien einu į mirusiųjų buveinę ir aukoju švento rožančiaus maldą už visas tas sielas, kurios iš mano kaltės gal kenčia skaistykloje.“