Kalėdų išvakarėse neturtingos skalbėjos sūnelis atneša klebonui savo uždirbtą pinigėlį, prašydamas nusiųsti jį popiežiui, nes nori paremti šv. Tėvą, kuris rūpinasi našlaičiais. Berniuko pasiaukojimas sujaudina kleboną. Antroji dalis pasakoja, kaip jaunas Bramantės sūnus, nešdamas tėvo darbą popiežiui, sąmojingai atsisako paimti pinigus sakydamas, kad Popiežiaus sauja didesnė.

Buvo Kalėdų pavakaris. Vienos parapijos klebonui degant lempą, kažin kas pasibarškino į duris. Paprašius įėjo 6–7 metų vaikiukas, visas susnigtas, nes ore labai snigo. „Klebone,“ tarė vaikiukas, dėdamas ant stalo mažą pinigėlį, „štai ir aš noriu duoti Šv. Tėvui dovaną; juk Tamsta nusiųsi jį į Romą; ar taip?“ Klebonas gerai pažino tą vaikiuką. Tai buvo vienos neturtingos skalbėjos sūnelis. „Mano sūneli,“ paklausė klebonas, „o kur tu gavai tą pinigą? Ar motina jį tau davė?“ — „Ne, ne,“ atsakė vaikiukas, „motina nieko neturi; aš pats jį uždirbau.“ — „Kokiu būdu?“ — „Aš rinkdavau iš savo darželio kaulus, šunų atnešamus, ir, pardavęs juos, štai gavau šį pinigą.“ — „Bet ar ne geriau būtų tau nusipirkus kokių gardumynų Kalėdų šventėms, ar kokių žibučių Kalėdų eglutei?“ Berniukas atsiliepė: „Motina man sakė, kad Šv. Tėvas rūpinasi visais našlaičiais, turi daug visokių bažnytinių reikalų, o negeri žmonės viską iš jo atėmė. Taigi ir aš noriu šį tą jam dovanoti.“ Klebonas apdovanojo gerąjį berniuką visokiais dalykėliais ir išleido namo. — Bramantė, tas didysis menininkas, pabaigęs puikios šv. Petro bazilikos Romoje planą, liepė savo sūneliui nunešti jį popiežiui Julijui II. Popiežius, džiaugdamasis nuostabiu darbu, atidarė pinigų dėžutę ir tarė vaikučiui: „Pasisemk!“ — „Jūs pasemkite, Šventasis Tėve; jūsų sauja didesnė!“ atsakė drąsiai kūdikis, nes žinojo, kad Šv. Tėvas jo už tai nebars.