Prancūzų politechnikume, kur dauguma studentų buvo laisvamaniai, jaunuolis drąsiai pasipriešino tyčiojimuisi iš rastojo rožančiaus, jį pasiėmė, paaiškindamas, kad tai motinos dovana. Jo poelgį palaikė kiti studentai ir maršalas, pabrėždamas drąsos ginti įsitikinimus svarbą.

Prieš kelius metus vienoje prancūzų politechnikumo salėje studentai surado rožančių. Dauguma studentų buvo netikinčių ir laisvamanių. Rožančiaus atradėjas tuojau pakabino rožančių medžio šakoje ir tyčiodamasis kvietė drąsuolį savininką jį pasiimti. Visiems juokiantis, iš būrio studentų išeina jaunikaitis, nusiima nuo šakos rožančių ir jo atradėjui sako: „Dėkui, mielas drauge. Šis rožančius – motinos dovana, todėl man labai brangus. Tariu, kad savo įsitikinimu mokyklai aš nedarau jokios negarbės.“ — „Valio! Tai tikrai drąsus vyras!“ Nuaidėjo studentų balsai. Tą visą matęs maršalas padavė jaunajam drąsuoliui ranką ir širdingai tarė: „Valio, mano drauge! Kas moka drąsiai ginti savo įsitikinimus, tas moka ir tėvynei tarnauti ir net už ją mirti.“ (1930 m.).