Meksikoje, per krikščionių persekiojimą, mokytoja Julijona Olazar drąsiai gina mokinius nuo kareivių, kurie reikalauja mindžioti kryžius. Atsisakydama išsižadėti Kristaus Karaliaus, ji miršta kaip kankinė, laikydama rankose kryžių.

1928 m. suėmė Meksikos vysk. Liudviką Altamiraną. Visi katalikai labai nuliūdo. Karščiausios maldos kilo į dangų: tikintieji prašė, kad Viešpats išlaisvintų jų mylimą Ganytoją iš kalėjimo. Viena mokytoja, Julijona Olazar, nusipirko daug mažų kryžių ir norėjo savo mokinius apdovanoti. Vakare, įsitikinusi, kad niekas jų nemato, išdalijo vaikams kryžiukus, užkabindama kiekvienam ant kaklo, ir ragino, kad niekada jų nebenusiimtų. Ji pati parodė vaikams savo kryželį, kurį jau nuo kūdikystės dienų nešiojanti. Pagaliau, išsitraukusi iš kišenės didesnį kryžių, pakabino ant sienos ir atsiklaupusi su vaikais pradėjo melstis už suimtąjį vyskupą. Bet vos įpusėjus, pasigirsta baisus piktžodžiavimas; kareiviai su šautuvais išlaužia duris ir įsiveržia į vidų. Vaikai išsigąsta. Išbalę vaikai klykia, prašo mokytoją, kad išvestų juos laukan. Kareiviai šautuvų smūgiais atskiria mokytoją nuo vaikų, nudrasko kryželius nuo jų kaklų, sumeta tuos kryželius į vieną krūvą viduryje aslos ir liepia vaikučiams juos mindžioti. Tačiau vaikai neklauso jų. Įsiutę kareiviai norėjo patys pulti ir juos sutrypti, bet mokytoja, išsiveržusi iš jų nagų, puola juos, sakydama: „Greičiau mane sumindžiokite, negu mano nukryžiuotąjį Karalių!“ Karininkas išsitraukia revolverį, – ir štai po keletos akimirksnių Kristaus Karaliaus narsiosios vados kūnas guli paskendęs kraujuose. Ir mirdama ištikimoji Kristaus sekėja neišleido kryžiaus iš rankų.