Šv. Andriejus, skelbdamas Evangeliją, aiškino kryžiaus paslaptį – Kristaus savanorišką mirtį iš meilės žmonėms. Atsisakęs aukoti stabams ir liudydamas apie nekalčiausio Avinėlio auką, jis buvo nubaustas ir nukryžiuotas.

V. Jėzui atsikėlus iš numirusių, šv. Andriejus skelbė Evangeliją Skitijoj, slavų tautos gyvenamoj, dabartinėj Pietų Rusijoj. Paskui, išvaikščiojęs Epyrą ir Trakiją ir daug sielų pas Kristų atvedęs, nukeliavo į Achajos miestą Patrus; miesto viršininkas buvo Egėjas, stabmeldys; jis matė, kaip daug žmonių klauso Andriejaus pamokslų, meta stabus garbinę ir priima Kristaus Evangeliją. Šv. Andriejus drąsiai barė jį už peiktinus jo darbus ir už tai, kad Kristaus mokslo neprisiima. Supykęs Egėjas tarė jam: „Niekai tavo Kristus, kad jis neišsigelbėjo nuo mirties, ir žydai prikalė jį prie kryžiaus.“ Šv. Andriejus atsakė: „Kad suprastum kryžiaus paslaptį, jog Išganytojas mirė nepriverstas, but vien iš meilės žmonių, tuokart kitaip kalbėtum.“ Bet Egėjas neklausė jo žodžių ir liepė jam dėti aukų dievaičiams. Šv. Andriejus atsakė: „Aš kasdien atnašauju auką vienam visagalinčiam Dievui, bet ne jaučių mėsą, ne ožių kraują, tik nekalčiausiąjį Avinėlį, kurio Kūnas, nors Jį valgytų visas pasaulis, vis būtų čielas.“ Už tokią kalbą viršininkas įmetė jį į kalėjimą. Paskui vėl atvedė jį pas teisėją. Šv. Andriejus drąsiai aiškino jam kryžiaus paslaptį ir peikė jo nedorybę. Tuomet viršininkas liepė nuplakti jį ir prie kryžiaus prikalti.