Šv. Ignacas Antiochietis, vadinamas „Dievnešiu“ dėl Jėzaus širdyje, drąsiai liudijo Kristų imperatoriui Trajanui ir atsisakė aukoti stabams. Jis buvo pasmerktas būti sudraskytas liūtų, šią mirtį priėmęs su džiaugsmu dėl Kristaus.

Šv. Ignacas, Antiochijos vyskupas, buvęs tas kūdikis, kurį Jėzus pastatęs prieš apaštalus, besiginčijančius, kuris jų bus aukštesnis dangaus karalystėje. „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip kūdikiai, neįeisite į dangaus karalystę,“ tarė jiems Kristus, rodydamas 4 metų Ignaciuką. Kai užaugo, Ignacas nuolat eidavęs į tą vietą, kurioje jį Kristus buvo apglėbęs, ir karštai bučiuodavęs žemę – Kristaus pėdų vietą. Jėzaus vardą jis nuolat nešiodavo širdyje. Todėl krikščionys jį vadindavo dievnešiu. Ignacas paskui buvo vyskupu didžiuliame Antiochijos mieste. Kartą ciesorius Trajanas keliavo į karą ir sustojo Antiochijoje (M. Azijoje). Pamatęs tuščius pagonių šventnamius, Trajanas pasišaukė miesto galvą ir klausia, kas to reiškinio kaltininkas. „Ogi krikščionių vyskupas Ignacas,“ atsakė miesto valdytojas. Tada ciesorius liepė atvesti Ignacą. „Ar tu esi ta piktoji dvasia, kuri šiame mieste tokią netvarką daro?“ Ignacas atsakė: „Tas negali būti piktoji dvasia, kuris širdyje Dievą nešioja.“ Ciesorius piktai paklausė: „Tai tu Jėzų Nazarietietį turi galvoje?“ Čia Ignacas patvirtino ciesoriaus žodžius ir ėmė mokyti jį krikščionių mokslo, aiškiai išrodydamas pagonių tikėjimo niekingumą. „Ad leonem!“ – „Liūtams!“ sušuko Trajanas. Ir šventasis vyras buvo kareivių suimtas, nuvarytas į laivą, kuriuo jį nuvežė į Romą. Romos krikščionys norėjo Ignacą išlaisvinti, bet jis prašė jo negailėti ir džiaugėsi galįs dėl Jėzaus vardo būti liūtų sudraskytas.