Arijonų vadas Cirilas bandė inscenizuoti stebuklą, papirkęs vargdienį apsimesti aklu. Tačiau Dievas nubaudė apgaulę, padarydamas žmogų tikrai aklu, o vėliau katalikų vyskupas šv. Eugenijus jį išgydė, parodydamas tikrojo tikėjimo galią.

Cirilas, arijonų vadas, negalėdamas užginti stebuklų, kuriuos katalikai vardan Kristaus dažnai darydavo, nutarė įtikinti savo sėbrus, kad ir arijonai gali daryti stebuklus. Jisai davė vienam vargdieniui 50 auksinių su ta sąlyga, kad jis apsimestų neregys esąs ir kad patogią valandą, kai jį sutiks kur viešoje vietoje, melstų jį paliesti savo ranka ir vardan Dievo kad sugrąžintų jam regėjimą. Vargdienis sutiko. Kartą Cirilas, trijų katalikų didžiūnų draugijoje, praėjo pro minėtąjį „neregį“. Šis, pamatęs savo geradarį, pradėjo garsiai šaukti: „Palaimintasai Cirilai, išklausyk manęs! Ištikimasis Dievo tarne, pasigailėk manęs neregio! Suvartok tau Dievo suteiktas dovanas, sugrąžink man dienos šviesą! Tu pasigailėjai tiek numirėlių, stabų ištiktų, nebylių, neregių – pasigailėk ir manęs!“ Atskalūnas, atsikreipęs į katalikus, tarė: „Idant jums parodyčiau, kad mūsų tikėjimas yra tikras, teatsiveria to neregio akys!“ Klaidatikis tyčia buvo surinkęs didžią minią, kad pasityčiotų iš katalikų ir parodytų, jog ir arijonai gali daryti stebuklus. Bet minėtasis „neregys“ staiga apako. Vargšas neregys, pajutęs akyse didelį skausmą ir supratęs esąs aklas, pradėjo garsiai šaukti, kad Cirilas jį pražudė, kad jisai nebuvo neregys, bet už gobšumą Dievas jį nubaudė. „Apga­vike,“ šaukė neregys, „tu nori suvedžioti žmones, but Dievas dabar parodė tavo neteisybes; tu mane prikalbinai, kad aš apsimesčiau neregiu, o tu suteiktum man regėjimą; dabar aš tapau tavo niekšybės auka. Štai tavo pinigai! Sugrąžink man regėjimą!“ Nelaimingasis pradėjo melsti katalikų vyskupą, kad jį išgydytų. „Turėk tikėjimo, ir būsi sveikas!“ atsakė vyskupas. Šv. Eugenijui, Kartaginos vyskupui, pasimeldus, nelaimingasis praregėjo.