Pasakojimas apie turtingą žmogų, gyvenusį prabangoje, ir elgetą Lozorių, kentėjusį skurdą. Po mirties Lozorius pateko į dangų, o turtuolis į pragarą. Kentėdamas turtuolis prašė atsiųsti Lozorių jam padėti, bet Abraomas paaiškino, kad jų likimai skirti ir reikia klausyti Raštų mokymo.

Buvo vienas turtingas žmogus. Jis vilkėdavo purpura ir ploniausia drobe ir puikiai pokyliavo. Buvo taip pat vienas elgeta, vardu Lozorius, kurs gulėjo pas ano duris, pilnas vočių. Jis būdavo išalkęs ir ašarodamas prašydavo pasigailėti ir duoti nors krintančių nuo turtuolio stalo trupinių. Bet niekas jam neduodavo valgyti. Šunys ateidavo ir laižydavo jo votis. Štai elgeta miršta, ir angelai nuneša jį į Abraomo prieglobstį. Miršta taip pat ir turtingasis, but jis patenka į pragarą. Būdamas kančiose, jis pakėlė savo akis ir pamatė iš tolo Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Tada turtingasis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir siųsk Lozorių savo piršto galo pamirkyti į vandenį, kad atgaivintų mano liežuvį, nes kenčiu kančias šitoje liepsnoje… Tėve Abraomai, siųsk į mano namus ką nors įspėti namiškius, kad ir jie savo negailestingumu neužsitarnautų šitos štai mano bausmės“. Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę ir pranašus, kurie moko juos gražiai gyventi; tegul jų klauso, ir bus išganyti.“ Nusiminęs turtuolis sako: „Ne, tėve Abraomai, bet jei kas iš numirusių ateitų pas juos, jie darys atgailą.“ Abraomas atsakė: „Jei jie neklauso Mozės ir pranašų, jie netikės, jei ir iš numirusių kas atsikeltų“ (Lk 16, 19–31). — Argi gyvybė ne svarbesnė už valgį?… (Mt 6, 25).