Pasakojama apie neįkainojamos vertės deimantą, kuris iškrito iš ciesoriaus vainiko ir buvo pamestas. Po tūkstančio metų piemenukas rado jį griuvėsiuose ir žaidė su juo, nesuprasdamas jo vertės. Piemenuko tėvas atpažino deimantą, o sultonas apdovanojo šeimą. Tai palyginama su žmonėmis, kurie nesuvokia savo sielos vertės ir elgiasi su ja neatsargiai.

Tarp turkų sultono brangenybių buvo nepaprasto gražumo ir neįkainojamos vertės deimantas, vadinamas Čabau Taši. To brangakmenio istorija gana nuostabi. Jau senovėje jis buvo ciesoriaus Justinijono vainike. Bet kartą per iškilmes tas akmuo iškrito iš ciesoriaus vainiko ir žuvo kaip ugnyje. Niekas jo daugiau nematė. Praėjo beveik tūkstantis metų. Iš Konstantinopolio ciesorių prabangos dalykų liko tik griūvėsių krūvos. Pasikeitė tautos, tikėjimai ir valstybės. Konstantinopolyje viešpatavo jau sultonas Mehmetas Antrasis. Kur kitą sykį buvo ciesoriaus rūmai, dabar piemenys ganė avis. Kartą bevaikštinėdamas po griuvėsius vienas piemenukas pamatė tarp šiukšlių kažką žibantį. Pasilenkęs pasiėmė ir džiaugėsi radęs labai gražų stiklo gabalėlį. Ėmė juo žaisti, mėtyti ir gaudyti. Kai nusibodo, įsimetė jį į savo krepšelį, kur buvo jo duona, peiliukas ir kiti vaiko reikmenys. Įsimetęs jį į savo krepšį ir užmiršo. Po kiek laiko, besikraustydamas po sūnaus krepšį, netyčia užtiko tą blizgutį piemenuko tėvas. Jis tuojau pažino to žaisliuko vertę. Paėmė iš sūnaus, nenumanančio, kokį lobį jis nešiojasi, ir nunešė tą akmenį sultonui. Sultonas neapsakomai nudžiugo, pamatęs tokio gražumo akmenį, ir gausiai apdovanojo tėvą. O tą piemenuką įsakė atvesti į savo rūmus. Čia jį pasilaikė, išauklėjo, išmokė ir padarė įtakingu paša. Kaip daug žmonių žaidžia su savo siela, ją sužeisdami, nesuprasdami jos didžios vertės!