Martynas Liuteris, kankinamas sąžinės priekaištų, manė esąs gundomas piktosios dvasios. Didelio skausmo metu jis metė rašalinę į sieną, manydamas taip nuvaikyti velnią. Rašalo dėmė liko kaip šio įvykio liudijimas.

Martynas Liuteris, suklaidinęs daug žmonių, gyvendamas 1521 met. dešimt mėnesių Wartburge, kentėjo didelį sąžinės priekaištą. Jis pats rašo, kad jį nuolat kankinusi baimė, ar dėl savo pasielgimo nereiks paskui pragare kentėti. Bet atsipeikėjęs jis ramindavosi, sakydamas, kad tas jo sąžinės neramumas tesąs piktosios dvasios gundymas. Kartą jis kentėjo tokį širdies skausmą, kad pagriebė nuo stalo rašalinę ir metė ja piktąją dvasią, kurią jis tarėsi tuo būdu nuo savęs nuvaikysiąs. Rašalinė atsimušė į sieną, ištyško ir paliko juodą dėmę, kurią ligšiol rodo Wartburgo lankytojams.