Mažasis Benediktas Juozapas Labre atsisakė duoti žemuogių savo draugui be dėdės kunigo leidimo. Kai draugas siūlė paimti uogų slapta, Benediktas priminė, kad Dievas viską mato. Šie vaiko žodžiai padarė gilų įspūdį draugui ir išliko jo atmintyje visą gyvenimą.

Benediktas – Juozapas Labre, dar vaiku būdamas, gyveno pas savo dėdę kunigą. Vieną vakarą kunigas pasiuntė mažąjį Benediktuką į daržą parinkti prinokusių žemuogių. Tuojau atsirado jo žaidimų draugas ir tarė: „Duok man, Benediktai, porą uogų“. Gerasis berniukas atsakė: „Uogos ne mano, but dėdės. Eik, pasiprašyk: jei leis, aš ir tau duosiu uogų“. Benedikto draugas tuojau nubėgo prie kunigo namo, bet greit vėl grįžo ir tarė: „Aš nedrįsau jo prašyti uogų. Tu pats gali duoti man jų bent porą saujų. Juk čia dabar niekas mus nemato“. Benediktas pakilo ir rimtai atsiliepė: „Mus niekas nemato! O gi Dievas?! Ar tau ne gėda dėl saujos saldžių uogų įžeisti Dievą? Jeigu tu dabar nebijai Dievo mažmožį imdamas, tai tu greit užsimirši ir dideliuose dalykuose“. Mažojo šventuolėlio žodžiai giliai įsmigo jo draugo sielon, ir tasai niekad jų nebeužmiršo per visą gyvenimą.