Du ponai kalbėjosi apie tikėjimą. Vienas teigė neturintis jokio tikėjimo, jo širdis esanti tuščias lapas. Kitas įspėjo, kad į tokią tuščią širdį gali įrašyti savo vardą velnias. Šie žodžiai padarė didelį įspūdį mokslininkui Buchenau, ir jis grįžo prie tikėjimo.

Kartą du ponai įsikalbėjo apie tikėjimą. Pirmasis sako antrajam: „Kokį tikėjimą tu išpažįsti?“ — „Aš neturiu jokio tikėjimo. Mano širdis šiuo atžvilgiu gryna, kaip tuščias balto popieriaus lapas“, atsakė antrasis ponas, kurs tarėsi esąs netikintysis. „Mano pone“, kalbėjo toliau pirmasis ponas, „žiūrėk, kad į tamstos širdį velnias neįrašytų savo vardo“. Šitie išmintingo, rimto, tikinčio žmogaus žodžiai padarė antrajam nepaprasto įspūdžio. Jis vėl ėmė tikėti. Tai buvo žymus mokslininkas, vardu Buchenau, kurs besimokydamas buvo apleidęs tikybines ir bažnytines pareigas ir net ėmęs tikėjimą niekinti.