Voras audė didelį tinklą, didžiuodamasis savo darbu. Jis perkando siūlą, kuriuo užlipo į medį, ir tinklas suiro. Tai alegorija apie žmogų, kuris nutraukia ryšį su Dievu (religija), manydamas, kad jam to nereikia, ir sugriauna savo gyvenimą.

Gražų rugsėjo mėnesio rytą oras buvo pilnas voratinklių. Vienas siūlas kybojo aukšto medžio viršūnėje, o mažutis voras kopė į ją, kad tarp lapų galėtų numegzti tinklą. Po ilgo triūso tinklas buvo pabaigtas. Tai buvo tikrai geras prietaisas musėms gaudyti. Bet po keletos dienų pasirodė jis vorui esąs nepakankamai didelis, ir todėl darbštus vabzdelis pradėjo jį į visas puses platinti. Aukštyn einančių, stiprių siūlų dėliai darbas pasisekė. Voras didžiavosi savo darbu. Diena iš dienos jis ėjo storyn ir riebyn. Jo pilvelis pradėjo pūstis. Vieną rytą voras atsikėlė labai piktas ir paniuręs. Aplinkui buvo ūkana, ore neskraidė nė viena muselė… Ką tad tokią nuobodžią rudens dieną galima būtų pradėti? „Truputį pasivaikščiosiu“, nutarė voras, „ir apžiūrėsiu, ar nereikia kartais kur tinklas pataisyti“. Taip paniurusiai bevaikščiodamas, jis užėjo ilgą siūlą ir niekaip negalėjo atsiminti, kam jis priklauso. Voras žinojo kiekvieną šakelę ir kiekvieną siūlelį. Bet kas čia toks? Nesuprantama, kodėl jis veda tik aukštyn, tik į orą? Ką tai reikštų? Mat ilgos puotos dienomis kvailutis voras ir užmiršo, kad čia yra kaip tik tas pats siūlas, kuriuo jis užlipo į medį ir kurio padedamas jis mezgė savo tinklą ir paskui jį didino. „Šalin jį!“ sušuko voras ir perkando siūlą. Staiga visas tinklas krito žemėn, ir atėjęs voras rado jį gulintį ant krūmo, visą sudraskytą ir supainiotą. Voras liko be duonos ir be pastogės. Užteko vieno akimirksnio sunaikinti šitam puikiam darbui, nes voras nesuprato aukštyn einančio siūlo prasmės. — Žmogaus siela irgi yra surišta su Dievu tokiu aukštyn einančiu siūlu. Šitas siūlas yra religija.