Laisvamanis tvirtino, kad netiki tuo, ko nemato. Kaimynas išgėrė jo alų ir, paklaustas ar matė, atsakė neigiamai. Tada kaimynas logiškai parodė, kad laisvamanis negali tikėti alaus dingimu, jei laikosi savo principo.

Aludėje ponas gėrė alų. Šalia jo atsisėdo kitas ponas ir pradėjo kalbėti apie tikėjimą. Pirmasis (jo būta laisvamanio) įrodinėjo, kaip esą neišmintinga tikėti į tai, ko nematai. Antrajam nekreipiant į tai dėmesio, pasakotojas nusigręžė į kitą kaimyną. Tuo metu tylėjęs ponas paėmė ir išgėrė kalbėjusiojo stiklinę alaus. Tasai atsigręžęs norėjo išgerti stiklinę alaus, bet ji jau buvo tuščia. „Tamsta išgėrei mano alų“, tarė jis kaimynui. „Argi tamsta matei?“, atsiliepė šis. Laisvamanis atsakė: „Nemačiau!“ — „Jeigu tamsta nematei, tai kaipgi gali tikėti, kad aš esu išgėręs tamstos alų. Juk pats tik dabar pasakei, kad netiki į tai, ko pats nematai“. Laisvamanis susigėdęs nutilo.